27.10.11

Ineza Juzefa Janonė - Poezija I

*
pirštais
daiktus
liečiu

kuriuos
artimieji
lytėjo

daiktų
sielas
atsargiai
liečiu

bijau
kad
joms
neskaudėtų

*
senelio sodintą obelį
pasiėmiau su savimi
iš laiko
seniai praėjusio
kai liūdna
galiu
po ja
pastovėti


***********************************
*
toco
as coisas
com dedos

tocadas
por
entes queridos

as almas
das coisas
toco
cuidadosamente

quero
que
elas
não sintam dor


*
a macieira plantada pelo avô
trouxe comigo
dos tempos
passados, há muito tempo passado
quando estou triste
posso
ficar
debaixo dela


Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Haroldas Baubinas - Poezija I

-AxTxA-
tvarkinguose kambariuose
vaikai
renka nuo krakmolytų paklodžių
savo vidurius
ir jais kamšo žiurkės urvus

vietoj plaučių tarp šonkaulių
veidrodžio žmogus jiems miegant
įdeda vatą
dabar baltesni jie

baltesni už kates kurios laksto
per sniegą vilkdamos nėščius
pilvus
jas pasiveja taikiklis ir
orinio šautuvėlio kulka

baltesni už kaukoles
kurios nerimastingai
daužosi puode
kol oda ir laikas nusineria
tada į snieginas akiduobes
galima statyti žvakes

baltesni jie už drobę
į kruviną kaktą
vakaras dažo pirštus
ir piešia lelijas
ant smulkaus vaikiško peties
kokie gražūs tavo sūnūs

kokie gražūs
iš skruostų jiems lenda smaragdo vorai
šviesos žvėris iššoka pro atviras burnas
tada net tyla turi akimirkos formą
ji besielė požemių žuvis
krūpčiojantis pelekas tarpudančiuose
mūsų tamsių valandų

tokia migla
mėnulišku ežero vandeniu
bėga juodoji avis
ištrūkusi iš krakmolyto mūro

ji lekia dangaus pakraščiais nešdama
pilką apsiaustą ir tūkstantveidžius
tavo vaikus
bėga į beribę lygumą
išlauktosios ramybės
į tavo kaulėtas rankas
mano grakščioji juodaplauke

mirtie

****************************************

-AxTxA-
nos quartos limpos
crianças
estão a apanhar as suas tripas
dos lençois imaculados
e enchem-nas nos buracos de rato

o homem do espelho, enquanto elas dormem,
coloca lã
em vez de pulmões entre as costelas
elas agora ficam mais brancas
mais brancas do que as gatas que correm pela neve, arrastando
barrigas prenhas
capturadas por bala
de arma de ar comprimido

mais brancas do que as caveiras
quebrando-se ansiosamente
num pote
até mudarem a pele e o tempo
depois nas órbitas cor-de-neve
podem-se colocar velas

elas são mais brancas que a roupa branca
à noite pintam os dedos
na testa sangrenta
e desenham lírios
no braço pequeno de criança
tão bonitos são os teus filhos

tão bonitas,
saem aranhas esmeraldas
das bochechas delas
besta de luz sai pelas bocas abertas
e o silêncio tem uma forma de momento
é um peixe desalmado das masmorras
é uma barbatana nervosa entre dentes
das nossas horas de escuridão

tal é a névoa
uma ovelha preta
fugida da alvenaria endurecida
corre por água lunar dum lago

ela voa nos subúrbios do céu
levando o casaco cinzento
e os teus filhos que têm mil caras,
corre à planície sem limites
da paz esperada
às tuas mãos esqueléticas
a minha, de cabelos pretos, delgada


morte

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Tomas Taškauskas - Poezija I

---
į mane lyg prie starto linijos
renkas prabėgusios dienos ir naktys
jos lyg nartūs žirgai
prakaituoti jų kūnai ir raumenys žvilga
taip norėtum juos glostyt
bet dar mažas esi, dar bijai
ir matai – tėvas pančioja žirgą
jį suriša, įsitempę jo raumens
rimtas jo veidas, tėvas ima
didžiulę įkaitusią geležį
jo aky, juodoje
išgaubtoj tarsi stiklas žirgo aky
atsispindi grėsmės pilnas peizažas
tėvas ima raudonai įkaitintą įdagą
(apie ką jis galvoja dabar
ar nujaučia būsimą skausmą?)
artėja prie žirgo
tyliai šnara žolė tėvui einant
ir merkiasi akys mano, nes jau žinau
mano dienos išbalusios, naktys pajuodusios
taip pat pažymėtos šiais įdagais
bučiniais ir glamonėm
kurių niekada neištrinsiu
(aš bijau amžinybės
bijau, kad nemirs tai
kuo gerai nesuprasdamas deginau
savo ir svetimus kūnus)

atsimerkiu lėtai
tėvas šypsosi, žiūri į dangų
lėtai tuo dangum plaukia debesys ramūs
tėvas taria lėtai:

„sūnau, nebijok,
šitaip arklius jų šeimininkai paženklina“

Edenas

Sodas yra. Jo nereikia įželdinti.
Metų laikai čia greiti. Tarsi paukščiai.
Jų daug. Keturi. Ant šakų tyliai gieda,
Naktį vaikšto paukščių taku. Matuoja aukštį
Ir kalbasi apie gėdą. Akli tarsi laimė.

Išgąsdinti meilės, vyras ir moteris
slepiasi vienas nuo kito. Ji bijo, kad jis
nesupras. Jis – bijo, bijo prarast ją.
Jiedu bijo būti, bijo išsikelti iš buto,
Kur tiek kartų vaidino Adomą ir Ievą, Romeo-Džiuljetą.

Jų minčių debesys pilki lyg ketus.
Jų širdys – trapios grafito širdelės,
Sunkios kaip meteoritai,
Karštos kaip vasaros marškos,
Jų žodžiai – neprinokusios figos.

Jų sodas, jų sodas yra nuo jų nutolęs.

*******************************************
---
em mim, como perto da linha de partida
juntam-se os dias e as noites passadas
como cavalos patifes
os corpos estão suados e os músculos brilham
queres tanto acariciá-los
mas ainda és pequeno, ainda estás com medo
e vês o pai a amarrar o cavalo
prende-o, os músculos estão tensos
o focinho é grave, o pai traz
um ferro quente e enorme
no olho preto, vidrado e
proeminente
do cavalo
reflecte-se uma paisagem cheia de perigo
o pai tira um ferro incandescente vermelho
(sobre o que é que ele está a pensar agora ?
se calhar sente a dor futura)
aproxima-se do cavalo
andando, sussurra a relva
calmamente
os meus olhos já se fecham porque eu sei
que os meus dias são pálidos, as noites são negras
também assinaladas com estas marcas
com beijos e com carinho
que nunca vou ocultar
(estou com medo da eternidade
estou com medo que isso com que
eu queimava
o meu e os corpos estrangeiros
não vá morrer)

abro os olhos lentamente
o pai sorrindo olha para o céu
nuvens calmas voam vagarosamente
no firmamento
o pai diz serenamente:

"Oh meu filho, não tenhas medo,
é assim que os proprietários marcam
os seus cavalos“

Éden

Há um jardim. Não precisa de ser plantado.
As estações do ano aqui são rápidas. Como pássaros.
Há muitos. Há quatro. Cantam nos ramos silenciosamente,
À noite passeam pela Via Láctea.
Medem a altura
E falam sobre vergonha. São cegas como é a sorte.

Assustados pelo amor, um homem e uma mulher
escondem-se um do outro. Ela está com medo que ele
não a entenda. Ele está com medo, o medo de a perder.
Eles estão com medo, o medo de deixar o apartamento,
Onde tantas vezes atuaram
o Adão e a Eva, o Romeo e a Julieta.

As nuvens dos seus pensamentos
são cinzentas como o ferro fundido.
Os corações são frágeis como o pau de grafite,
São pesados como os meteoritos
São quentes como um lençol de verão,
As palavras são os figos verdes.

O jardim deles, o jardim é longe deles.


Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

15.10.11

Lina Navickaitė - intro

(soon, more information)

Donaldas Kajokas - intro


(soon, all the information)

1.10.11

Paula OZ - intro


Paula Cristina Lourenço utiliza o nome de Paula OZ como pseudónimo na sua escrita.
Nasceu em Cabinda, Angola em 1971, tendo estudado Psicologia e Relações Humanas.
Fala Inglês, Francês, Espanhol, Italiano, Alemão e Português
Ocupa parte do seu tempo em projectos de voluntariado relacionados com a assistência a pessoas idosas e animais abandonados.
Tem dois livros escritos mas ainda não publicados e um livro para crianças que pertence à Biblioteca Municipal de Lisboa.
Em Setembro, publicou o seu primeiro livro ‘’Alma de Viajante’’.


Paula OZ - poezija I


Žodžiai
   
Žodžiai
Raidžių  šokiai
Skamba  švelniai 
Laisvi  nuo  vėjo ir  ramūs

Žodžiai
Pergamentai
Pergamentai
Miegantys  be  priežiūros 
Nostalgijos  sode
Arba
Atradimai
Bus prarasti
Liks tik
Vienas žodis     
Vienišas             
Kartus  
Neaiškus            
Benamis...         

Žodžiai ...           
Ženklai iš dangaus         
Širdies
Atsiminimai
Prisirišimas ir emocijos                              

Žodžiai ...
Melodijos
Jausmai

Jūsų?
Nieko...

Mano?

Vienas žodis     
MYLIU JUS


Šešėliai...

Šešėliai ant sienos        
Skaidrūs
Nuogi
Kamasutra
Sujungti
Gražūs
Besišypsantys
Karšti
Besikečiantys
Įsimylėję

Šešėliai ant sienos        
Atsiskyrę  vienas  nuo  kito
Ašaros
Atsiminimai
Negailestingi
Juodi
Vieniši
Nuogi
Tyloje...

Šešėliai  ant  sienos...


************************************
Palavras

Palavras
Danças de letras
Sopro suave
Soltas ao vento e serenas

Palavras
Pergaminhos
Preciosidades
Adormecidas
Num jardim de saudades
Sem um carinho
Ou
Descoberta
Seria uma perda
Restaria apenas
Uma palavra
Solitária
Amarga
Incerta
Sem abrigo...

Palavras...
Sinais do céu
Um memorial
Do coração
É amor
Carinho e emoção

Palavras...
Melodias
Sentimentos

As tuas?
O nada...

Minhas?

Uma palavra
AMO-TE


Sombras....

Sombras na parede
Claras
Nuas
Kamasutra
Unidas...
Belas   
Sorriem
Quentes
Entrelaçadas
Amantes

Sombras na parede
Separam-se
Lágrimas
Lembranças
Crua
Negra
Sozinha
Nua
No silencio ....

As sombras na parede ...


Tradução / interpretação: Juratė Kadzytė - Hélder São Pedro

Delmar Gonçalves - intro




Nota Biográfica

O Poeta e Escritor Delmar Maia Gonçalves nasceu a 5 de Julho de 1969 em Quelimane, na República de Moçambique. É o Presidente da Direcção do Círculo de Escritores Moçambicanos na Diáspora.

Distinções:

Prémio Português de Literatura Juvenil Ferreira de Castro em poesia, em 1987.
Galardão de Literatura África Today, em 2006.
Foi distinguido na 1ª Gala da Casa de Moçambique com o prémio Kanimambo em 2008.

Livros Publicados:

Moçambique Novo, o Enigma – Editorial Minerva – Junho 2005;
Moçambiquizando – Editorial Minerva – Março 2006;
Afrozambeziando Ninfas e Deusas – Edições MIc, Junho de 2006;
Mestiço de Corpo Inteiro – Editorial Minerva, Novembro de 2006.

Delmar Gonçalves - poezija I


Ir aš esu aš

Čia esu aš
Sumaišytas iš juodo ir balto
Rūstus ir švelnus
Atkaklus ir tingus
Kuklus ir išdidus
Apsėstas ir ramus
Romus ir apdairus
Malonus ir egocentriškas
Galbūt priešingybių įstatymas
Įsigalėjęs manyje
Ar galbūt tai tik
Antitezės simbiozė
Kas daro iš manęs individą
Taigi...
Aš esu aš.



Tavo kūnas

Tavo kūnas
yra tarsi
upė be krantų!
Todėl
perbėgsiu ją
nesustodamas
nesibaigiančiai!
Ir tuomet,    
busime vienas!

*************************


E eu sou eu

Aqui estou eu
Mestiço de negro e branco
Severo e brando
Obstinado e ocioso
Modesto e orgulhoso
Obsessivo e sereno
Manso e prudente
Agradável e egocêntrico
Talvez a lei dos contrários
Impere em mim
Ou talvez haja apenas
Uma simbiose de antíteses
O que faz de mim indivíduo
Pois é...
Eu sou eu.



Teu Corpo
 
Teu corpo
é como um
rio sem margens!
Por isso
o percorrerei
sem tréguas
infinitamente!
E então,
seremos um!

Tradução / interpretação: Giedrė Šadeikaitė



Diana Jablonskaja - intro






Diana Jablonskaja gimė 1991 m., vasario 20 dieną. Užaugo Vilniuje, šiuo metu Vilniaus Universitete studijuoja anglų filologiją. Eiles pradėjo rašyti paauglystėje, su pertraukomis, pagrinde tiktai dėl savęs, eilėraščių temos ir įkvėpimai - ją supantys žmonės, besikeičianti aplinka, realus pasaulis vs. išgalvotas, ir žinoma, meilė. 2011 metais ji atrado tikrąjį ryšį su poezija, kai pradėjo versti portugalų autorių eilėraščius į lietuvių kalbą.




Diana Jablonskaja nasceu a 20 de Fevereiro de 1991. Cresceu em Vilnius, estuda Filologia Inglesa na Universidade de Vilnius. Ela começou a escrever poesia na sua adolescência, embora não continuamente, e principalmente só para si mesma. Os temas e inspirações para os seus poemas são: as pessoas que a rodeiam, as alterações do clima, o mundo real versus imaginário e, é claro, o amor. Em 2011, ela descobriu a sua verdadeira ligação com a poesia, quando começou a traduzir poemas de autores portugueses para Lituano.

Diana Jablonskaja - poezija I


01
 
atiduok man klausimus,
žodžiai atves tave namo
kai juodas mėnulis išbėga
iš mūsų pokalbių ir stiklinių
ir akys ieško kitų,
tai pasiimi viską,
kad prisimintum
pats to net nežinodamas.
ir su patrankomis užpulsime
pilis, kurios skiria
ir užpilsime vandeniu
kapus tų, kurie žus
mūsų saldžiame mūšyje
kuriame ieškosime savęs

02

eime pažadint pasaulio
kuriame kitas tu
kitas aš
mūsų pasaulis,
kuris per ilgai miegojo
po žvaigždėtu dangum
ir vaivorykštėmis
kur viskas kitaip
kur tu mėgsti rūkyti
o aš mėgstu gyventi
eime padėti jam atsibusti
nes kitaip vargu
ar būsim kartu

**************************************
01
 
faz-me perguntas
as palavras vão levar-te para casa
durante a retirada da lua negra
que foge das conversas e dos copos
e dos olhos que procuram pelos outros,
depois levas tudo,
para te lembrares,
mesmo que não o saibas.
e atacaremos com canhões
os castelos que nos separam
e encheremos com água
os túmulos dos que vão morrer
na nossa doce batalha
onde nos vamos encontrar           
      
02

vamos acordar o mundo
onde existe outro tu
e outro eu
o nosso mundo,
que dormiu demais
debaixo do céu estrelado
e arcos íris
onde tudo é diferente
onde tu gostas de fumar
onde eu gosto de viver
vamos ajudá-lo a acordar
de outra maneira não acredito
que fiquemos juntos

Tradução / interpretação: Nuno Guimarães – Diana Jablonskaja