Pedro Mexia - intro

Pedro Mexia, naujosios kartos portugalų rašytojas ir poetas, gimė 1972 m. Lisabonoje. Portugalų katališkajame universitete baigė teisės studijas, o Lisabonos universitete įgijo amerikietiškos kultūros ir literatūros magistro laipsnį. Šalia kūrybinių tekstų autorius rašo recenzijas literatūros žurnalams bei dienraščiams. P.Mexia išleido poezijos rinkinius: "Dviguba imperija" (1999), "Lavina" (2001), Eliotas ir kiti pastebėjimai (2003).

Pedro Mexia - poezija I

Os significados

Não sei como tudo começou: suponho

que havia uma figura que depois

se estilhaçou para formar um puzzle.

Mas se juntarem todas as peças

talvez não haja nenhuma figura, e então

de que origem intacta partiu tudo

o que depois se quebrou? É impossível

fazer estilhaços de estilhaços sem uma

coerência primeira, agora ausente.

Quando todas as peças se juntam

estaremos reduzidos ainda a uma peça

de uma figura maior, ou essa figura

é uma utopia pragmática, instrumental,

que permite algum sentido?

Ó significados, para vós, na infância,

tinha um caderno.

Reikšmės
Aš nežinau kaip viskas prasidėjo. Manau,
Jog buvo forma, kuri vėliau
Tikrai pabiro lyg dėlionė.
Tačiau, jeigu surinktume visas dalis į vieną,
Tos formos, ko gero, nebeliktų. Tad iš kokio
Nedalomo pradmens galėjo atsirasti tai,
Kas, kiek vėliau, taip neišvengiamai sudužo?
Juk neįmanoma atskelti, kas atskilo,
Kurio nūnai nėra.
Jei visos dalys susijungtų,
Mes ir toliau, vis tiek, teliktume tiktai viena
Tos formos, - didesnės, - dalis. Tačiau galbūt
Ši forma yra pragmatiška, naudoti tinkama utopija,
Kuri viskam suteikia prasmę?
Ak, reikšmės, - vaikystėje
Jūs visos tilpote į sąsiuvinį.

Mercúrio

Não posso saber a temperatura do meu corpo

sem conhecer o teu.

Não tenho medida para o desconcerto

quando o termómetro se parte

e a prata líquida

corre pelo chão sem que a possamos

agarrar,

como um arauto.

Gyvsidabris
Aš niekuomet nesužinosiu
Kokia mano kūno temperatūra,
Jei nepažinsiu tavęs.
Ir aš nežinau, ko griebtis,
Kuomet termometras sudužta
Ir sidabras pasrūva grindim, -
Jokiais burtais.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

José Luís Peixoto - poezija I

já não preciso que gostem de mim
Agora, já não preciso que gostem de mim.
Agora, tenho mil peças de um puzzle, tenho
uma caixa cheia de molas soltas, duas mãos,
tenho a planta de uma casa, tenho ramos
guardados para o inverno, e tanto silêncio,
tenho tanto silêncio, bolsos vazios e cheios,
pão, fé, céu, chão, mar, sal, sol, cá e lá,
tenho sobretudo lá, uma distância imensa
feita de planícies estendidas e eternidade
porque eu caminho com vagar ao longo das
estradas, o horizonte é demasiado quando
planeio toda a sua distância sem medo de
nada, destemido apenas, a coragem é um
exército ao meu lado, tenho a coragem
necessária, tenho um lago que reflecte a
noite e a lua quando há lua, uma orquestra
inteira tenho, o som e o silêncio, já disse o
silêncio, repito-o a saber quem sou e o que
tenho, tenho uma gaveta de papéis, tenho
montanhas de montanhas, tenho ar, tenho
tempo e tenho uma palavra que corre à
minha frente, mas que consigo apanhar
e que ainda utilizo no poema.


man jau nerūpi
Dabar man jau nerūpi, ar kam nors
įtiksiu. Turiu visas dėlionės dalis,
pilną dėžę plunksnų, dvi rankas,
turiu namus, kelias gėlių puokštes,
kurias išsaugosiu žiemai, daug tylos,
turiu daug tylos, tuščių ir pilnų kišenių,
duonos, tikėjimo, dangaus, žemės, jūros,
druskos, saulės, visko po truputį, ir čia, ir ten,
tačiau daugiausia – ten, toli toli, už devynių kalnų,
už amžinybės, nes esu kelias, einantis išilgai visų
kitų kelių, ir be reikalo tas horizontas pasidaro toks
platus, kai mėginu aprėpti jį be baimės, drąsiai,
mano širdis yra mano kariuomenė, visada pasirengusi
mūšiui, nes turiu alkstančią širdį, turiu ežerą, spindintį
naktyje, ir mėnulį, – jei tik jis danguje, – ir visą orkestrą
turiu, ir garsus, ir tylą, jau kalbėjau apie tylą, bet
pakartosiu, kad būtų aišku, kas aš esu ir ką dar
aš turiu, turiu stalčių popieriams, turiu kalnų kalnus,
turiu oro, turiu laiko ir turiu žodį, kuris bėga
priešais mane, tačiau kurį dar suspėju nutverti
ir užrašyti eilėraštyje.

>>>
gruas no cais descarregam mercadorias e eu amo-te.
homens isolados caminham nas avenidas e eu amo-te.
silêncios eléctricos faíscam dentro das máquinas e eu amo-te.
destruição contra o caos, destruição contra o caos e eu amo-te.
reflexos de corpos desfiguram-se nas montras e eu amo-te.
envelhecem anos no esquecimento dos armazéns e eu amo-te.
toda a cidade se destina à noite e eu amo-te.

>>>
Gervės krantinėje krovinius krauna, o aš - myliu tave.
Žmonės vaikšto vienatvės alėjomis, o aš - myliu tave.
Mašinos kibirkščiuoja elektrinę tylą, o aš - myliu tave.
Chaosas grumiasi su griūtimi, o aš - myliu tave.
Vitrinos iškraipo refleksus ir kūnus, o aš - myliu tave.
Prekybos centruose susensta metai, o aš - myliu tave.
Visas miestas prasmenga nakty, o aš - myliu tave.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

José Luís Peixoto - intro

José Luís Peixoto, poetas, prozininkas, dramaturgas, gimė 1974 pietinėje Portugalijoje, Galveias kaime. 1997, 1998 ir 2000 apdovanotas Jaunųjų kūrėjų literatūrinėmis premijomis. 2000 m. išleido apsakymų knygą „Tavo mirtis manyje“. Tų pačių metų spalį pasirodė ir pirmasis romanas „Užmerktomis akimis“, už kurį autorius 2001 apdovanotas literatūrine Jose Saramago premija. „Vaikas griuvėsiuose“ (2001) – pirmoji J.L.Peixoto poezijos knyga, šiuo metu rengiamas šeštasis jos leidimas. Vėliau dar išleido romanus „Namas tamsoje“ (2002) ir „Fortepijonų kapinės“ (2006), eilėraščių rinkinį „Namas, tamsa“ (2002), apsakymų rinkinį „Priešnuodis“ (2003), parašė keletą pjesių, kurias pastatė kelių Europos šalių teatrai. Jo eilėraščiai skelbti įvairių šalių žurnaluose bei antologijose, romanai išversti į 14 kalbų, 2008 laukiama jų pasirodant Japonijoje ir JAV.