Lina Navickaitė - poezija I

Nerimas

Atrodo,
juodos medžių
šakos tuoj tuoj
perplėš padangės
audeklą, pabirs
sudraskytų angelų
plunksnos ir sužinosi
kad dangaus nebebus.

Ansiedade

Parece,
que os ramos negros
das árvores brevemente
rasgarão a roupa
do céu,
as penas
dos anjos rasgados
rolarão
e saberás
que não mais haverá céu.


**********


Seno dvarininko atsidūsėjimas

o buvo laikai,
atsidūsta, ir neliko laikų –

vien kelias pramintas
ir čia ir dabar
pakelėj toj malūno
besparnio šešėlis
prislėgęs pečius
patina tiktai dulkių
ant odos ir stiklo
už kurio
žalvarinės žvakidės
aptekę ugnies praeitim
traiškanojančios akys
jau užrakus šviesa
ir kertelėj tamsioj
dar Arachnė kuprota
siūlą laiko
arba
nebelaiko – –
et, per audžiamą rūką
sunku įžiūrėt – –

O suspiro do Senhor

havia tempos
ele suspira
e os tempos terminaram

só o caminho calcado
aqui e agora
naquela borda do moinho
a sombra do peso
desasado
espalha somente o pó
pela pele e pelo vidro
debaixo do qual
castiçais de bronze
cobertos pelo fogo do passado
olhos remelentos
a luz já está enfeitiçada
e no canto escuro
a Aracne ainda corcunda
segura a linha
ou talvez não
oh através do tecido
é difícil de distinguir

Iš lietuvių kalbos vertė Diana Jablonskaja ir Nuno Guimarães