Fernando Pessoa - poezija I

Abismo
Olho o Tejo, e de tal arte
Que me esquece olhar olhando,
E súbito isto me bate
De encontro ao devaneando —
O que é sério, e correr?
O que é está-lo eu a ver?
Sinto de repente pouco,
Vácuo, o momento, o lugar.
Tudo de repente é oco —
Mesmo o meu estar a pensar.
Tudo — eu e o mundo em redor —
Fica mais que exterior.

Perde tudo o ser, ficar,
E do pensar se me some.
Fico sem poder ligar
Ser, idéia, alma de nome
A mim, à terra e aos céus...

E súbito encontro Deus.

Bedugnė
Žvelgiu į Težo upę taip,
Kad užmirštu žiūrėjime žiūrėjimą,
Ir taip bežiūrintį staiga
Mane mintis paliečia.
Ką reiškia būti upe?
Ką reiškia šis upės tekėjimas?
Tačiau viskas nublanksta,
Netgi tai, ką galvoju dabar.
Viskas – pasaulis ir manasis aš –
Man reiškia kur kas daugiau,
Nei tai, ką aš regiu aplink.

Viskas netenka buvimo, netenka dabarties
Ir pradingsta iš mano galvojimo. Jaučiu,
Kad negaliu į vieną visumą susieti
Buvimo, sielos ir minties
Su dangumi, ir su žeme...

Ir staiga susitinku aš Dievą.

A Voz de Deus
Brilha uma voz na noute...
De dentro de Fora ouvi-a...
Ó Universo, eu sou-te...
Oh, o horror da alegria
Deste pavor, do archote
Se apagar, que me guia!

Cinzas de idéia e de nome
Em mim, e a voz: Ó mundo,
Sermente em ti eu sou-me...
Mero eco de mim, me inundo
De ondas de negro lume
Em que para Deus me afundo.

Dievo balsas
Naktį ima spindėti balsas...
Girdėjau jį visatos viduje...
O pasauli, aš esu tu!..
O džiugesio siaube,
Galingoji jėga, gesinanti
Deglą, su kuriuo ėjau!

Vardus ir idėjas nugula dulkės
Kažkur manyje, tik balsas netyli.
O pasauli, tavyje aš esu savimi!
Ir mano paties aidas sugrįžta
Į mane juodąja savo šviesa,
Kurioje nugrimztu aš į Dievą.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis.