Giedrė Maybe - Poezija I

Tyliai tyliai…

Netrukdykit –

aš šiąnakt išėjus –

tyliai tyliai tik vaikšto pirštukais

mano mažos minčių pribuvėjos

išaugtais suadytais megztukais.

Baltą lapą pakloja ant rankų –

aš suglamžau –

jos patiesia kitą,

bet sugauna mane besukramtant

paskutinio pieštuko grafitą.

Ir tikrai jau visai paskutinį

iš dėžutės spalvotų pieštukų,

ant kurios lyg plaštakės naktinės,

šnabždas dulkės į sapną nutūpę.

Mano mažos minčių pribuvėjos

krintant lašui po lašo užrašo

ant dėžutės –

... ji šiąnakt išėjo

tyliai, tyliai taip ... –

vaikiškom ašarom.

Erozija

Krenta lietūs kreivi ant asfalto,

į materiją tykšta – palūžta.

Aš rašau ir vėl juodu ant balto –

mintys sukas šiukšliadėžėj gūžtą.

Tik pasijaučiu vienišas atomas,

Iškraipytas moralinės normos,

jei galėčiau – būčiau nematoma,

egzistuoju įkalinta formoj.

Ir veikimo uždelsto užtaisas

tiksi venomis – visa tai laikina,

įkvėpimas apkasus užkasa,

ieško žodžio – lyg snaiperis taikinio.

Tykšta lietūs, akiduobės skrodžia –

į mintis įsiveržia erozija.

Gal diagnozė būtų – sklerozė?

Išrašysiu receptą – poezija.

**************************************

Silenciosamente, silenciosamente...

Não me perturbem

saí esta noite

as minhas pequenas parteiras dos pensamentos

vestidas em blusas cerzidas

andam nos dedos silenciosamente, silenciosamente

cobrem as minhas mãos com um papel branco

Eu esmago

elas dão outro,

mas capturam-me mastigando

a grafite do último lápis.

E realmente foi já o último

da caixa de lápis de cor,

nela como borboletas de noite,

murmuram poeiras colocando-se em sonho.

as minhas pequenas parteiras dos pensamentos

gota a gota caindo, escrevem

na caixa:

... saiu hoje à noite

silenciosamente, tão silenciosamente ...

em lágrimas de criança.

Erosão

Chuvas curvadas caem no asfalto,

desfazem-se na matéria – demolem-se.

Estou escrevendo novamente em preto sobre branco –

os pensamentos constroem um ninho no cesto de papéis.

Sinto-me um átomo sozinho,

destorcido pelas normas morais,

se eu pudesse - seria invisível,

existo aprisionada numa forma.

E um cartucho de ação atrasado

a fazer tique-taque nas veias - tudo isso é temporário,

a inspiração está a enterrar trincheiras,

está à procura de uma palavra -

como um franco-atirador do seu alvo.

Desfazem-se as chuvas, dissecam as órbitas dos olhos

a erosão invade os pensamentos.

Talvez o diagnóstico seja - esclerose?

Vou prescrever uma receita – poesia.

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães