20.5.11

Paulo Themudo - Poezija I

“Grita-me!”

Sentido só sem ser…
Tenho tentado desaparecer,
Sinto-me, somente, desvanecer…

Grita-me! Não me importo…
Lembra-te sempre que sou feito de sonhos
Que os pesadelos se desfragmentaram,
Sou corpo apenas,
Carne suja nos passeios cansados,
Poeta ausente dos céus do tempo
Dos poucos passos dados.

Grita-me! Agora…

Lembras-te das histórias que te contava?
Se é que importava, ficas a saber…
Sentia-me nascer,
Acreditava só de olhar para os teus olhos
Que o mundo era diferente, e isso,
Era porque era o nosso mundo…
Quase que eternamente.
Lembras-te dos sonhos que te entreguei?
Antes, só precisava de te observar,
A luz pairava sobre ti não querendo quebrar,
Os horizontes guardavam impulsos do amar,
Os corpos deitados… Lembras-te?
Transpirados…

Grita-me! Agora…
Grita-me! Não me importo…




“Šauk mane!”

Jaučiu tik nebūtį
Bandau pranykti
Jaučiu, tiktai, išsisklaidau...

Šauk mane! Man nesvarbu…
Prisimink visada, kad esu sukurtas iš sapnų
Kad košmarai išsisklaidė,
Aš tiktai kūnas,
Purvina mėsa pavargusiuose keliuose,
Neegzistuojantis poetas iš laiko debesų
Iš keleto žengtų žingsnių.

Šauk mane! Dabar…

Prisimeni istorijas, kurias tau pasakojau?
Jeigu tau rupėjo, puikiai pameni…
Jaučiausi gimstantis,
Tikėjau tiktai žvelgdamas į tavo akis
Kad pasaulis yra kitoks, ir tai todėl,
Kad tai buvo mūsų pasaulis…
Beveik kaip amžinybė.

Pameni apie sapnus, kuriuos tau įteikiau?
Anksčiau, man užtekdavo tiktai stebėti tave,
Šviesa sklendė apie tave nenorėdama nudeginti,
Horizontai saugojo meilės impulsus,
Išsitiesę kūnai… Pameni?
Prakaituoti…

Šauk mane! Dabar…
Šauk mane! Man nesvarbu…



“Sossega-me”

Sossega…
Ao regaço do teu sossego uma lágrima minha.
Sossega…
Os dias já se encurtam e ampliam os olhos náufragos do vazio.
Sossega…
Tenho uma palavra para te entregar.

Sinto-me louco, olhos revirados, dois céus, a noite usurpa para
si um corpo exagerado de musa, contam-me os dedos os
sonhos que guardei nos teus cabelos, sossega…
Não te mentirei, não mais.
Sinto-me pouco, vazios inesperados, dias envenenados, as
mãos calçam do corpo a imagem serena de uma Deusa.
Sossega…
Não me permitirei a ti, jamais.
Já não volto, se sonhar me leva deste instante a um lugar sem
vazio, sossega…
Não te mentirei mais… Não, jamais.
Ao regaço do teu olhar as minhas mãos, sabes…
Tenho uma palavra para te entregar.
Sossega, deixa-me, amar

"Nuramink mane"
Nurimk…
Tavo prieglobstis nuramina mano ašarą.
Nurimk…
Dienos jau sutrumpėjo ir pravalė užtvindytas akis nuo
tuštumos.

Nurimk… Turiu tau tarti vieną žodį.

Jaučiuosi išprotėjęs, akys vartosi, dveji dangūs, naktis
pasiglemžia sau kūną išaukštintos mūzos, skaičiuoju ant pirštų
sapnus, kuriuos saugojau tavo plaukuose, nurimk…
Tau nemeluosiu, daugiau niekada.
Jaučiuosi mažas, netikėtai staigi tuštuma, apkartusios dienos,
rankos paima nuo kūno ramų Deivės atvaizdą.
Nurimk…
Neleisiu tavęs sau daugiau, niekada.
Daugiau nebegrįšiu, jeigu sapnuoju, nusinešk mane nuo šios
akimirkos į erdvę, kur nėra vienatvės, nurimk…
Daugiau tau nemeluosiu… Ne, niekada.
Tavo žvilgsnio prieglobstyje mano rankos, žinai…
Turiu tau tarti vieną žodį.
Nurimk, leisk man, mylėti.
Vertė: Giedrė Šadeikaitė.

Sem comentários:

Enviar um comentário