Nuno Guimarães - poezija I

derreto chocolate no calor da alma

derreto chocolate no calor da alma
que escorre por dentro, espesso e devagar
percebo-o como doce lava a rastejar
que preenche espaços ocos, indecisos
ávidos dos sabores por vezes imprecisos
dos quadradinhos de amor
que partidos docemente
deixam cheiros a cacau dormente
viciam vontades e anestesiam minha dor

são segredos de sentidos combinados
são sabores que andam abraçados
beijos por vezes imaginados
teores de açúcar perdidamente apaixonados
que seduzem, que se fundem, que insistem
em me ter a mim, assim carente
esperando pacientemente o chocolate quente
derretido por ti, misteriosamente
no calor que me sufoca a alma

Šokoladas, ištirpęs sielos liepsnoje

Ištirpinau aš šokoladą sielos liepsnoje

Lėtai jis tirštas nutekėjo, mano viduje.

Suvokiu kaip šliaužia į mane lava,

Tuščias ertmes užliedama.

Trokškimas neryžtingas skonių dar neatrastų.

Ir lygiai padalyti meilės kvadratėliai

Suteikia svaigos galią kakavos kvapui

Priklausomus padaro norus, numaldo mano skausmą.

Čia paslaptys suderintų jausmų

Čia skoniai susikibę rankomis, keliaujantys kartu,

Įsivaizduojami bučiniai,

Iš meilės pasimetusi saldybė,

Kuri vilioja, tirpdo, reikalauja

Laikyti įkaitu mane

Aš laukiu karšto šokolado

Kurį ištirpdo mįslinga tavo šiluma

Ir ji sušildo mano sielą

Naujam gyvenimui prikeldama.

escrevo só

escrevo só, para mim
pensamentos e ideias.
pinto sonhos em papel,
teço-os com minhas teias
chego à Torre de Babel

escrevo, só para mim
palavra após palavra.
numa insónia viciada
prolongo a minha lavra
pela noite assim parada

neste poema sofrido
risco, corrijo, apago…
estrofes já esquecidas
rimas que foram perdidas
um verso que já tinha lido

com sentidos em alerta
sinto, lembro, quase afago…
tua pele doce e sedosa
teus seios em tons de rosa
teu beijo que me liberta…

Rašau tik sau

Rašau tik sau

Pamąstymus, mintis

Ir popieriuje svajones piešiu

Tinklus savuosius audžiu,

Į bokštą Babelio aš atvykstu.

Rašau tik sau -

Eilutę po eilutės;

Priklausomas nuo nemigos

Šį sunkų darbą aš tęsiu

Nakty, sustojusiomis amžiams.

Šį kenčiantį eilėraštį

Braukau, taisau, trinu...

Ir užmaršty išdilusias eiles,

Rimus jau pamečiau.

Kažkur skaitytas eilutes.

Jausmai jau pasiruošę atsakyti -

Jaučiu, atsimenu ir tarsi glostau

Šilkinę, švelnią tavo odą,

Tavo rausvas krūtis;

Ir karštą tavo bučinį jaučiu,

Ir jis išlaisvina mane.

Iš portugalų kalbos vertė Irma Vitukynaitė.