Haroldas Baubinas - Poezija I

-AxTxA-

tvarkinguose kambariuose

vaikai

renka nuo krakmolytų paklodžių

savo vidurius

ir jais kamšo žiurkės urvus

vietoj plaučių tarp šonkaulių

veidrodžio žmogus jiems miegant

įdeda vatą

dabar baltesni jie

baltesni už kates kurios laksto

per sniegą vilkdamos nėščius

pilvus

jas pasiveja taikiklis ir

orinio šautuvėlio kulka

baltesni už kaukoles

kurios nerimastingai

daužosi puode

kol oda ir laikas nusineria

tada į snieginas akiduobes

galima statyti žvakes

baltesni jie už drobę

į kruviną kaktą

vakaras dažo pirštus

ir piešia lelijas

ant smulkaus vaikiško peties

kokie gražūs tavo sūnūs

kokie gražūs

iš skruostų jiems lenda smaragdo vorai

šviesos žvėris iššoka pro atviras burnas

tada net tyla turi akimirkos formą

ji besielė požemių žuvis

krūpčiojantis pelekas tarpudančiuose

mūsų tamsių valandų

tokia migla

mėnulišku ežero vandeniu

bėga juodoji avis

ištrūkusi iš krakmolyto mūro

ji lekia dangaus pakraščiais nešdama

pilką apsiaustą ir tūkstantveidžius

tavo vaikus

bėga į beribę lygumą

išlauktosios ramybės

į tavo kaulėtas rankas

mano grakščioji juodaplauke

mirtie

****************************************

-AxTxA-

nos quartos limpos

crianças

estão a apanhar as suas tripas

dos lençois imaculados

e enchem-nas nos buracos de rato

o homem do espelho, enquanto elas dormem,

coloca lã

em vez de pulmões entre as costelas

elas agora ficam mais brancas

mais brancas do que as gatas que correm pela neve, arrastando

barrigas prenhas

capturadas por bala

de arma de ar comprimido

mais brancas do que as caveiras

quebrando-se ansiosamente

num pote

até mudarem a pele e o tempo

depois nas órbitas cor-de-neve

podem-se colocar velas

elas são mais brancas que a roupa branca

à noite pintam os dedos

na testa sangrenta

e desenham lírios

no braço pequeno de criança

tão bonitos são os teus filhos

tão bonitas,

saem aranhas esmeraldas

das bochechas delas

besta de luz sai pelas bocas abertas

e o silêncio tem uma forma de momento

é um peixe desalmado das masmorras

é uma barbatana nervosa entre dentes

das nossas horas de escuridão

tal é a névoa

uma ovelha preta

fugida da alvenaria endurecida

corre por água lunar dum lago

ela voa nos subúrbios do céu

levando o casaco cinzento

e os teus filhos que têm mil caras,

corre à planície sem limites

da paz esperada

às tuas mãos esqueléticas

a minha, de cabelos pretos, delgada

morte

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães