Fernando Pessoa - intro

Fer­nan­do An­to­nio No­gu­ei­ra Pes­soa gi­mė Li­sa­bo­no­je 1888 me­tais pa­si­tu­rin­čio­je šei­mo­je. Kai jam su­ka­ko pen­ke­ri, nuo tu­ber­ku­lio­zės mi­rė jo tė­vas, mu­zi­kos kri­ti­kas ir Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos pa­val­di­nys. Mo­ti­na, ki­lu­si iš Azo­rų sa­lų, iš­te­kė­jo an­trą kar­tą (už bū­si­mo­jo Por­tu­ga­li­jos kon­su­lo Pie­tų Af­ri­ko­je), ir šei­ma per­si­kė­lė į Dur­ba­ną, kur pra­ėjo Pes­soa vai­kys­tė. An­gliš­ka mo­kyk­la įdie­gė stip­rią an­glo­ma­ni­ją – įskai­tant dra­bu­žius ir „bri­tiš­ką san­tū­ru­mą“, ku­rie ta­po Fer­nan­do gy­ve­ni­mo nor­ma. Be abe­jo, jo an­glų kal­ba ide­a­li (pran­cū­zų – taip pat), o pir­ma išleis­ta kny­ga – ei­lių rin­ki­nys an­gliš­kai. Šiuo laikotarpiu vis­kas ra­šy­ta vien an­gliš­kai.

1905-ai­siais sep­ty­nio­lik­me­tis Pes­soa grį­žo į Li­sa­bo­ną, iš kur ne­be­kė­lė ko­jos vi­są gy­ve­ni­mą. Portuga­lų kal­ba jam at­ro­dė keis­ta ir sve­ti­ma, tačiau netrukus, 1907 me­tais, pra­dė­jo ra­šy­ti por­tu­ga­liš­kai ir vi­siš­kai at­si­dė­jo li­te­ra­tū­rai – net­gi pa­skel­bė, jog da­bar jau iki ga­lo yra įval­dęs li­te­ra­tū­ros me­no for­mas ir nei Sha­kes­pe­a­re’as, nei Mil­to­nas ne­be­ga­lį jo nie­ko iš­mo­ky­ti. Bet šio lai­ko­tar­pio kū­ry­ba nė­ra itin įdo­mi – tik­ro­ji jo is­to­ri­ja fak­tiš­kai pra­si­de­da 1914 me­tų ko­vo 8 die­ną.

“Dėl kū­ry­bos aš nu­žu­džiau sa­ve... aš esu tuš­čia sce­na, kur įvai­rūs ak­to­riai vai­di­na įvai­rias pje­ses. Aš esu slap­tas or­kest­ras, ku­rio in­stru­men­tai gau­džia ma­ny­je. Iš­pa­žįs­tu sa­ve tik­tai kaip sim­fo­ni­ją.” Vi­są gy­ve­ni­mą Pes­soa ban­dė ko­vo­ti su sa­vo ta­pa­ty­bės, ego kri­ze. “Ką da­ry­ti, jei ne­ži­nai, kas esi? Jei ne­su­pran­ti, kas tu per žmo­gus – ne bė­da.”

Pra­ėjus pen­kias­de­šim­čiai me­tų po Fer­nan­do Pes­soa mir­ties jo se­suo per­da­vė Por­tu­ga­li­jai gar­si­ą­ją Pes­soa skry­nią, ku­rią ati­da­rius vi­suo­me­nę iš­ti­ko šo­kas. Dau­giau nei 27000 ran­kraš­čių – po­ezi­ja, pro­za, po­li­ti­niai trak­ta­tai, so­cio­lo­gi­ja, esė, ro­ma­nai, ling­vis­ti­ka, pje­sės, kri­ti­ka, ho­ro­sko­pai etc. pa­si­py­lė iš tos Pan­do­ros skry­nios. Jo skry­nia pil­na frag­men­tų, teks­tų ant vo­kų, ant ki­tos la­po pu­sės, ant au­to­bu­so bi­lie­tų, ci­ga­re­čių pa­ke­lių etc. Vis­kas su­ski­li­nė­ję – as­me­ny­bė, kū­ry­ba, mąs­ty­mas. Frag­men­tiš­ku­mas, ne­už­baig­tu­mas, ko ge­ro, tiks­liau­siai api­bū­din­tų jį kaip žmo­gų ir kaip po­etą. Bu­vo aiš­ku, jog teks per­ra­šy­ti kul­tū­ros is­to­ri­ją

La­bai grei­tai įsitikinta, kad į Pes­soa vo­ra­tin­klį pa­te­ko tau­tos, įta­kin­gi žmo­nės, in­te­lek­tu­a­lai ir in­te­li­gen­tai: 70 skir­tin­gų žmo­nių (kai kas ma­no, kad 86), pa­si­ro­do, bu­vo vie­nut vie­nas žmo­gus – Fer­nan­do Pes­soa. Iš pra­džių kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net ma­nė, jog to­kio as­mens iš­vis ne­bu­vo – tai te­bu­vęs tie­siog žmo­gaus, var­du Fer­nan­do Pes­soa, vaiz­duo­tės pa­da­ri­nys, juo la­biau, kad žo­dis „pes­soa“ por­tu­ga­liš­kai reiš­kia „as­muo, per­so­na“. Ta­čiau ne tik dau­giau nei pu­sė – vi­sut vis­kas jo leis­ta­me žur­na­le „At­he­na“ (1924–1925) bu­vo pa­ra­šy­ta vien jo pa­ties.

Da­bar, po dvi­de­šim­ties karšt­li­giš­kų ty­ri­nė­ji­mų me­tų, vis­kas daug­maž su­sto­jo į vie­tas. Kai di­dy­sis li­te­ra­tū­ros au­to­ri­te­tas Ha­rol­das Blo­o­mas įtrau­kė Pes­soa į „Va­ka­rų ka­no­ną“, t. y. jo pa­var­dę pa­ra­šė gre­ta Dan­te’s ir Go­e­the’s kaip vie­ną es­mi­nių Va­ka­rų kul­tū­ros fi­gū­rų, žur­na­las „Ti­me“ re­a­ga­vo skep­tiš­kai. Bet per­skai­tę „Ne­ri­mo kny­gą“ ir in­te­li­gen­tai tu­rė­jo prieš Fer­nan­do Pes­soa nu­kel­ti skry­bė­les. Poetą pra­dė­ta ly­gin­ti su Kaf­ka, Ril­ke, ta­čiau iš tie­sų jį sun­ku su kuo nors ly­gin­ti. Por­tu­ga­lai tei­gia, kad Pes­soa pa­kei­tė ir pa­čią kal­bą, kad vien jo dė­ka net Li­sa­bo­nos va­ly­to­jos da­bar šne­ka ki­taip nei jų se­ne­lės.

Iš tie­sų jis dau­giau­sia ra­šė tik sau, pa­ly­gin­ti ma­žai kas bu­vo iš­leis­ta jam gy­vam esant, por­tu­ga­liš­kai – tik vie­na ei­lių kny­ga „Men­sa­gem“, pa­trio­ti­nis et­hos, ir įvai­rūs straips­niai žur­na­luo­se.