Gastão Cruz - poezija I

Transe

Num tempo neutro acordo

entre a noite e o dia

sob um céu ilegítimo condensa-se

a mudança

nuvens totais exprimem

a presente longínqua

madrugada

as aves sobrevivem na queda

ao tempo branco

Acordo sob um céu sob um tecto

dum quarto

É uma imagem pobre uma velha

metáfora No exterior porém

das paredes toalhas além

dos vidros turvos de nuvens

apagadas

agride-me a imagem invisível

opaca

da madrugada externa

que

no dia se espalha

como uma norma espessa

uma neutra linguagem

O céu é como um poço como um mar

como um lago

comparações banais mas as mais

eficazes onde aves

como peixes

transitam lentamente errando

nas palavras

Procuro adormecer

o silêncio do

dia inutiliza a vida

Provavelmente nada

mudará ou talvez

tudo tenha mudado há muito

ou vá mudando

sob o lago do céu onde os

peixes descrevem

ilegítimos voos como velhas

metáforas

Transas

Aš pabundu nenumatytame laike

tarp dienos ir nakties

po kažkokiu netaisyklingu dangum

tvenkiasi kaita

Tobuli debesys išreiškia

tobulą ir dabartinę ryto aušrą

paukščiai krisdami išgyvena

savo laiko prasmę

Aš nubundu po dangum po kambario

lubomis

Žinau kad tai liūdnas paveikslas

senas nuvargintas simbolis Ir vis dėlto

už marškonių pertvarų anapus

išblukusių debesų užtemdytų langų

mane slegia tamsus nematomas

paveikslas

pilkas ryto pakraštys

dienos metu kaskart išplinta

tarsi sutankinta norma

tarsi niekieno kalba

Dangaus šulinys jūra

ar ežeras

tai tik beprasmės metaforos tačiau

įtikina nes jose paukščiai

lyg žuvys

lėtai plavena

tarp žodžių

Aš mėginu užmigti

Dienos tyla nuvertina gyvenimą

ir niekas rodos

nesikeis arba galbūt

seniai jau pasikeitę

ar dar tik keičiasi iš lėto

po dangaus ežeru kur

žuvys tarsi senąsias metaforas

aprašo savo neteisėtus skrydžius

>>>

Não cantes o meu nome em pleno dia

Não cantes o meu nome em pleno dia
não movas os seus ásperos motivos
sob a luz dolorosa sob o som
da alegria

Não movas o meu nome sob as tuas
mãos molhadas do choro doutros dias
não retenhas as sílabas caídas
do meu nome da tua boca extinta

Não cantes o meu nome a primavera
já o ameaça hoje principia
a vida do meu nome não o cantcs
com a tua alegria

>>>

Nešlovink mano vardo vidury dienos

neniūniuok jo kampuotos melodijos

skausmo šviesoj

džiugesy

Neliesk mano vardo kadaise ašaras

braukusiais savo delnais

neslėpk skiemenų už tylos

suspaudusios tavo lūpas

Nešlovink mano vardo pavasarį

grėsmė jau paženklino mano vardo

gyvenimo pradžią tad nešlovink manęs

savo džiugesiu

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis.

Gastão Cruz - intro

Gastão Santana Franco da Cruz – portugalų poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir režisierius. Gimė 1941 m. Faro mieste, Algarvėje. Nuo 1963 m., baigęs Lisabonos universitetą, dirbo mokytoju. 1980–1986 m. dėstė portugalų kalbą ir literatūrą Londono Karališkojoje kolegijoje. Poetas debiutavo su literatūrine grupe „Poesia 61“. Ypač jį išgarsino knyga „Portugalų poezija šiandien“ („A Poesia Portuguesa Hoje“, 1973). G. Cruz susijęs ir su teatru. Poetas – vienas iš teatro grupių „Grupo de Teatro Hoje“ ir „Grupo de Teatro de Letras“ steigėjų, joms yra parašęs kelias pjeses. 2004 m. apdovanotas Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąja poezijos premija. Gastão Cruz kūrybai būdingas žodžio vertės pajautimas, santūrus, aiškus, kartais gana griežtas stilius. Eilėraščiuose poetas dažniausiai kalba apie viltį ir neviltį, meilę ir chaosą, egzistencinį nerimą, būties laikinumą, apie gimtąjį kraštą.

Nuno Guimarães - intro

Nuno Guimarães gimė 1960 m. kovą Mozambike. Vėliau, jau būdamas 10 metų, persikėlė gyventi į Portą, Portugalija, kur taip pat mokėsi Porto universitete ir įgijo Civilinės inžinerijos laipsnį. Nors tiek akademinė, tiek profesinė veikla buvo susijusi su inžinerija ir įmonių valdymu, visada buvo susij3s su rašymu bei kultūrine veikla.

Nuno Guimarães pristatomuose eilėraščiuose juntami autoriaus išgyvenimai skirtingose gyvenimo situacijose. Juntamas ilgesys, žodžių prasmė, viltis, laukimas... Kiekvienas eilėraštis atspindi vis skirtingus išgyvenimus, pagal juos galima pajausti skirtingas autoriaus nuotaikas įvairiais gyvenimo tarpsniais giedant meilės himną mylimai moteriai, prakalbinus „skriejančias“ skulptūras. Atskleidžiama kokie skirtingi gali būti žodžiai įvairiose gyvenimo situacijose. Gilus jausmas patalpintas eilėraščiuose padės kiekvienam skaitytojui dar kartą peržvelgti jo paties išgyventus jausmus, tarsi įgavus sparnus pakilti į padangę ir pažvelgti į žemę iš paukščio skrydžio.

N. Guimarães kūryboje išreikštas ilgesys mylimai moteriai, tikslo siekimas, noras paliesti ir išgyventi, tai kas neretai mums atrodo nepasiekiama. Idealo siekis, nostalgiškas žvilgsnis į vakar dieną. Kūryboje nuotaikos svyruoja – žodžiai plaukia tai minorine tai mažorine gaida. Poeto mintis atskleidžia jo visą vidinį pasaulį, kuris sodriai praturtintas skirtingos gyvenimo patirties.

Nuno Guimarães - poezija I

derreto chocolate no calor da alma

derreto chocolate no calor da alma
que escorre por dentro, espesso e devagar
percebo-o como doce lava a rastejar
que preenche espaços ocos, indecisos
ávidos dos sabores por vezes imprecisos
dos quadradinhos de amor
que partidos docemente
deixam cheiros a cacau dormente
viciam vontades e anestesiam minha dor

são segredos de sentidos combinados
são sabores que andam abraçados
beijos por vezes imaginados
teores de açúcar perdidamente apaixonados
que seduzem, que se fundem, que insistem
em me ter a mim, assim carente
esperando pacientemente o chocolate quente
derretido por ti, misteriosamente
no calor que me sufoca a alma

Šokoladas, ištirpęs sielos liepsnoje

Ištirpinau aš šokoladą sielos liepsnoje

Lėtai jis tirštas nutekėjo, mano viduje.

Suvokiu kaip šliaužia į mane lava,

Tuščias ertmes užliedama.

Trokškimas neryžtingas skonių dar neatrastų.

Ir lygiai padalyti meilės kvadratėliai

Suteikia svaigos galią kakavos kvapui

Priklausomus padaro norus, numaldo mano skausmą.

Čia paslaptys suderintų jausmų

Čia skoniai susikibę rankomis, keliaujantys kartu,

Įsivaizduojami bučiniai,

Iš meilės pasimetusi saldybė,

Kuri vilioja, tirpdo, reikalauja

Laikyti įkaitu mane

Aš laukiu karšto šokolado

Kurį ištirpdo mįslinga tavo šiluma

Ir ji sušildo mano sielą

Naujam gyvenimui prikeldama.

escrevo só

escrevo só, para mim
pensamentos e ideias.
pinto sonhos em papel,
teço-os com minhas teias
chego à Torre de Babel

escrevo, só para mim
palavra após palavra.
numa insónia viciada
prolongo a minha lavra
pela noite assim parada

neste poema sofrido
risco, corrijo, apago…
estrofes já esquecidas
rimas que foram perdidas
um verso que já tinha lido

com sentidos em alerta
sinto, lembro, quase afago…
tua pele doce e sedosa
teus seios em tons de rosa
teu beijo que me liberta…

Rašau tik sau

Rašau tik sau

Pamąstymus, mintis

Ir popieriuje svajones piešiu

Tinklus savuosius audžiu,

Į bokštą Babelio aš atvykstu.

Rašau tik sau -

Eilutę po eilutės;

Priklausomas nuo nemigos

Šį sunkų darbą aš tęsiu

Nakty, sustojusiomis amžiams.

Šį kenčiantį eilėraštį

Braukau, taisau, trinu...

Ir užmaršty išdilusias eiles,

Rimus jau pamečiau.

Kažkur skaitytas eilutes.

Jausmai jau pasiruošę atsakyti -

Jaučiu, atsimenu ir tarsi glostau

Šilkinę, švelnią tavo odą,

Tavo rausvas krūtis;

Ir karštą tavo bučinį jaučiu,

Ir jis išlaisvina mane.

Iš portugalų kalbos vertė Irma Vitukynaitė.