Tengai*
Šiandien regėjau naują grožybės hieroglifą:
jūra, vėjas supa keturis pakaruoklius.
Kartumas burnoj. Balto kartūno kūnas
ant krūmo tarytum kapituliuojanti įvairovė.
Naujieji mėlio ir smėlynų įnagininkai:
skrybėlių jūra, ponai, pieštos pievelės ant
rankšluosčių, moterys su rankdarbiais
rankose, vaikai dažytomis lūpomis.
Žodyje plėšos ligota raidė tarsi lotų
liepsna, pririšta prie tirpstančios žvakės.
Kalbos nuodas: apverčiau visą pasaulį,
kad spurdantį ugnies kablelį pamatyčiau.
Išvydau atsargią pilvotą žmogystą: joje
nekaltai pradėtas kampuotas ženklas,
reiškiantis skausmą, puotą ir neblėstantį
blizgesį.
Purvini tvarsčiai: geltona mergaitės pėda
verčiama į leliją. Du vyrai lengvinasi,
atsukę nugaras į kelią, jungiantį didelį
ir mažą miestus.
Kiekvienas vardas turi po pasiutusią
raidę.
*Taip Kinijoje vadinama motinos meilė.
Šis žodis užrašomas dviem hieroglifais, kurių vienas reiškia skausmą, kitas – meilę.
Tengai *
Hoje vi um novo hieróglifo da beleza:
o mar, o vento balança quatro enforcados.
o gosto amargo na boca. O corpo de chita branca
num arbusto como se fosse a diversidade capitulada.
Os novos casos instrumentais do azul e areal:
o mar de chapéus, os senhores, as clareiritas desenhadas nas
toalhas, as mulheres com bordados
nas mãos, as crianças com os lábios pintados.
Na palavra dilacera uma letra doente como se latisse
a chama, atada à vela que está a esgotar-se.
o veneno de língua: virei tudo mundo
para ver a vírgula de fogo que está a tremer.
Vi uma pessoa cuidadosa e barriguda: nela
o sinal anguloso foi começado com inocência,
significou a dor, festim e brilho
sem apagar-se.
Os curativos sujos: o pé amarelo da menina
está a tornar-se ao lírio. Dois homens estão a mijar
com as costas ao caminho que junta as duas cidade
grande e pequena.
Cada nome tem uma letra
raivosa.
* Na China o amor da mãe chama-se assim.
Esta palavra escreve-se com os dois hieróglifo: um significa a dor, outro – amor.
Iš lietuvių kalbos vertė Valerija Sinkevičiūtė.
apsirgau
apsirgau vandeningu potvynių miegu jau paryčiais,
miegas švirkštė iš manęs kaip vanduo iš
Parc de la Ciutadella liūto gerklės Barselonoj,
nekliudydamas ilčių ir sunkių žiedlapiškų skulptūros
sparnų, rytas apie svorį kalbėjo sniego plunksnelėmis,
moterys kudakavo apie pasaulio pabaigą,
kvepėjo vištiena, šis rytas, šis rytas, šis rytas –
karkiau per miegus, šaukiau laiko užnugarius, vejama
į vidurdienio viršūnes, kartojausi kartu su saule,
lupau baltai du kraujo spalvos obuolius, jų forma
skrodė orą, iš kurio virto garuojančios pakalnių žarnos,
balta saulė žiūrėjo tiesiai nemirkčiodama, kyšojau
kaip raudonas debesų liežuvis, miego diena buvo
albinosinė, buvau raudonos jos akys, dulksnojo,
rodžiau į viršų kaip dangaus laižomas pirštas, kuriuo mudu
juntame vėjuoto mąstymo kryptis, veidas gėrė
tamsų tolumų kraują, tvinstantį iš šiaurės kaip vidinės
kelionių glamonės, kaip deginantys sėsliųjų geismai,
į vieną suplaktos juoda bevaikystė ir balta bevaikystė,
šviesiais akvareliškais pigmentais išberti bergždi
didvakariai, alsavau, į plaučius įtraukdama ir
iškvėpdama angelus, smėlio laikrodžiai dužo
nuo riksmo gimdyvių, į pavasarį sproginėjant
vasariui, rašiau baltu ant balto, kad mano lopšys
yra dugnas ir iš gėdos kaito pakalnėj
mano miego daiktai, kad šis rytas šis rytas šis rytas,
kad praėjusio ryto daugybė
fiquei doente
fiquei doente com inundação de sono aquoso já na madrugada
o sono saía de mim como água da
garganta do leão no Parc de la Ciutadella em Barcelona
sem tocar as presas e as pesadas asas, em pétala, da escultura
a manhã falava sobre o peso das penas de neve
as mulheres cacarejavam sobre o fim do mundo
cheirava a frango, esta manhã, esta manhã, esta manhã –
coaxava enquanto sonhava, pedia um guarda-costas do tempo, perseguida
até aos cumes do meio-dia, repetindo-me com o sol
descasquei branqueando duas maças cor de sangue, a sua forma
rasgava o ar, e dele caíam entranhas evaporadas de vertente
o sol branco olhava directamente sem piscar, realçava
a língua vermelha das nuvens, o dia do sono era
albino, eu era os olhos vermelhos dele, morrinhava,
apontava para cima com o dedo lambido pelo céu, com ele nós
sentimos as direcções do ventoso pensamento, a cara bebia
o sangue negro das distâncias, transbordava de norte como
carícias interiores de viagens, como ardentes desejos de sedentários,
unidos por trituração, uma sem-infância negra com uma sem infância-branca
as tardes grandes em vão borbulhadas com pigmentos claros de tinta de água
respirava profundamente, inspirando e
expirando anjos dos pulmões,
as ampulhetas partiam-se
com os gritos das mulheres paridas, o Fevereiro despontava
a Primavera, eu escrevia branco no branco, que o meu berço
é o fundo e de vergonha coravam na vertente
as coisas do meu sono, que esta manhã esta manhã esta manhã,
é muito a manhã passada
Iš lietuvių kalbos vertė Nuno Guimarães ir Giedrė Šadeikaitė.
Už šią nuotrauką AČIŪ 
