20.5.11

Paulo Themudo - intro


Paulo Themudo, poeta e pintor nascido a 20 de Outubro de 1968, na Cidade de Matosinhos - Portugal.

Escreve os seus primeiros textos com apenas 8 anos descobrindo também uma especial apetência para as artes plásticas.
A poesia e a pintura acompanharam-no desde sempre e, segundo diz, uma coisa não vive sem a outra, complementam-se.
Tem como mínima em relação às artes: "A expressão sentida ao milésimo de segundo de um tempo".


***********************


Paulo Themudo, poetas ir dailininkas, gimė 1968-ųjų spalio 20 d., Matosinhos mieste, Portugalija. Pirmuosius tekstus parašė dar būdamas 8 metų, taip pat atrasdamas ypatingą potraukį skulptūros menui.
Poezija ir dailė lydi Paulą visąlaik ir, kaip sako pats autorius, viena neegzistuoja be kito, vienas kitą papildo. Abu menai turi turėti tarsi mažiausią jungtį: „Reiškinys jaučiamas kiekvieną tūkstantąją sekundės“.

Paulo Themudo - Poezija I

“Grita-me!”

Sentido só sem ser…
Tenho tentado desaparecer,
Sinto-me, somente, desvanecer…

Grita-me! Não me importo…
Lembra-te sempre que sou feito de sonhos
Que os pesadelos se desfragmentaram,
Sou corpo apenas,
Carne suja nos passeios cansados,
Poeta ausente dos céus do tempo
Dos poucos passos dados.

Grita-me! Agora…

Lembras-te das histórias que te contava?
Se é que importava, ficas a saber…
Sentia-me nascer,
Acreditava só de olhar para os teus olhos
Que o mundo era diferente, e isso,
Era porque era o nosso mundo…
Quase que eternamente.
Lembras-te dos sonhos que te entreguei?
Antes, só precisava de te observar,
A luz pairava sobre ti não querendo quebrar,
Os horizontes guardavam impulsos do amar,
Os corpos deitados… Lembras-te?
Transpirados…

Grita-me! Agora…
Grita-me! Não me importo…




“Šauk mane!”

Jaučiu tik nebūtį
Bandau pranykti
Jaučiu, tiktai, išsisklaidau...

Šauk mane! Man nesvarbu…
Prisimink visada, kad esu sukurtas iš sapnų
Kad košmarai išsisklaidė,
Aš tiktai kūnas,
Purvina mėsa pavargusiuose keliuose,
Neegzistuojantis poetas iš laiko debesų
Iš keleto žengtų žingsnių.

Šauk mane! Dabar…

Prisimeni istorijas, kurias tau pasakojau?
Jeigu tau rupėjo, puikiai pameni…
Jaučiausi gimstantis,
Tikėjau tiktai žvelgdamas į tavo akis
Kad pasaulis yra kitoks, ir tai todėl,
Kad tai buvo mūsų pasaulis…
Beveik kaip amžinybė.

Pameni apie sapnus, kuriuos tau įteikiau?
Anksčiau, man užtekdavo tiktai stebėti tave,
Šviesa sklendė apie tave nenorėdama nudeginti,
Horizontai saugojo meilės impulsus,
Išsitiesę kūnai… Pameni?
Prakaituoti…

Šauk mane! Dabar…
Šauk mane! Man nesvarbu…



“Sossega-me”

Sossega…
Ao regaço do teu sossego uma lágrima minha.
Sossega…
Os dias já se encurtam e ampliam os olhos náufragos do vazio.
Sossega…
Tenho uma palavra para te entregar.

Sinto-me louco, olhos revirados, dois céus, a noite usurpa para
si um corpo exagerado de musa, contam-me os dedos os
sonhos que guardei nos teus cabelos, sossega…
Não te mentirei, não mais.
Sinto-me pouco, vazios inesperados, dias envenenados, as
mãos calçam do corpo a imagem serena de uma Deusa.
Sossega…
Não me permitirei a ti, jamais.
Já não volto, se sonhar me leva deste instante a um lugar sem
vazio, sossega…
Não te mentirei mais… Não, jamais.
Ao regaço do teu olhar as minhas mãos, sabes…
Tenho uma palavra para te entregar.
Sossega, deixa-me, amar

"Nuramink mane"
Nurimk…
Tavo prieglobstis nuramina mano ašarą.
Nurimk…
Dienos jau sutrumpėjo ir pravalė užtvindytas akis nuo
tuštumos.

Nurimk… Turiu tau tarti vieną žodį.

Jaučiuosi išprotėjęs, akys vartosi, dveji dangūs, naktis
pasiglemžia sau kūną išaukštintos mūzos, skaičiuoju ant pirštų
sapnus, kuriuos saugojau tavo plaukuose, nurimk…
Tau nemeluosiu, daugiau niekada.
Jaučiuosi mažas, netikėtai staigi tuštuma, apkartusios dienos,
rankos paima nuo kūno ramų Deivės atvaizdą.
Nurimk…
Neleisiu tavęs sau daugiau, niekada.
Daugiau nebegrįšiu, jeigu sapnuoju, nusinešk mane nuo šios
akimirkos į erdvę, kur nėra vienatvės, nurimk…
Daugiau tau nemeluosiu… Ne, niekada.
Tavo žvilgsnio prieglobstyje mano rankos, žinai…
Turiu tau tarti vieną žodį.
Nurimk, leisk man, mylėti.
Vertė: Giedrė Šadeikaitė.

1.5.11

Vytautas Čepliauskas- poezija I

***
ir jeigu tu esi kurios ilgėjaus
slėpeisi smilgoj sniego debesy
aš visko dėl tavęs išsižadėjau
tu aidas ir daina širdies esi

aš gėriau atmieštą vienatvės vyną
ir žemė sukos kosminiu greičiu
kankino mintys ilgesys ištvino
užliejęs nerimu lig pakraščių

ligi dangaus ryškių žvaigždžių prilyto
bet kai mėnulis tik nusišypsos
aš vėl tave regėsiu lig aušros
kaip dieviškos legendos Sulamitą

EILĖRAŠČIO GIMIMAS
iš tolimų
užmaršties kertelių
iš užkaborių užpustytų
rinkau po mažą krislelį
kaip motinos dainos birulėlius
ir skausmingai
išspaudęs
kaip kraują
guldžiau į mozaiką
kaip krikštą
nuplovęs kūrybos kančia
nešiau jį žydinčiomis akimis
kaip skambantį moteto akordą
kaip duoną ant šventinio stalo

************************************************

***
se és a mesma de quem eu tinha saudades
se te escondias no prado de nuvens nevadas
renuncio a tudo por ti
és eco e música do meu coração

bebi vinho de solidão, diluído
a terra girava a velocidade cósmica
pensamentos torturavam, a saudade alagava
encheu-me com ansiedade até às bordas

subiram estrelas brilhantes até ao céu
mas só quando a lua sorrir
te verei novamente até ao amanhecer
como a Solomita da lenda divina

NASCIMENTO DE POEMA
desde distantes
cantos de esquecimento
desde recantos presos na neve
recolhi pequenas partes de pó
como pérolas da canção da mãe
e dolorosamente
pressionei-as
como ao sangue
pu-las num mosaico
como o batismo
lavado com sofrimento criativo
levei-o nos olhos florescentes
como um acorde de soar de moteto
como um pão numa mesa festiva

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães