Birutė Jonuškaitė - intro

Birutė Jonuškaitė - prozininkė, publicistė ir poetė - gimė 1959 m. spalio 5 dieną Seinų apskrityje, Lenkijoje. 1978 metais baigė Punsko licėjų su lietuvių-lenkų dėstomosiomis kalbomis ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos.

Debiutavo kaip prozininkė - apsakymais ir apysakomis („Pateisinti save“, 1989). B. Jonuškaitė yra A. Jonyno premijos (1989), Žemaitės literatūrinės premijos (1997), P. Cvirkos premijos (2002), respublikinio rašinių konkurso „Santarvė, Meilė, Tolerancija“ (2003), 2009 m. Jono Marcinkevičiaus premijos už romaną „Baltų užtrauktukų tango“ laureatė.

B. Jonuškatė verčia iš lenkų kalbos įvairius straipsnius literatūros tema, juos publikuoja Lietuvos kultūros savaitraščiuose: „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „7 meno dienose“. Birutės Jonuškaitės apsakymų ir eilėraščių yra išversta į lenkų, vokiečių, kroatų, rusų,  gruzinų kalbas.

Rašytoja yra išleidusi vieną eilėraščių rinkinį – „Vaikas pražilusiom akim“ (2004), keletą romanų – „Ievos neišvarė iš rojaus“ (1991), „Didžioji sala“ (1997), taip pat apysakų ir apsakymų rinkinius „Rugių laukas“ (1996), „Žalčių tiltas“ (2002) ir kt.

*****************************

Birutė Jonuškaitė, romancista e poetisa, nasceu em 5 de Outubro de 1959, na região de Seinai, na Polónia. Em 1978 terminou os estudos polaco-lituanos no liceu de Punskas e entrou na Universidade de Vilnius para estudar Jornalismo.

O seu primeiro livro foi uma coleção de pequenas histórias („Pateisinti save“ – „Explicando-me“, 1989). B. Jonuškaitė ganhou três prémios: A. Jonynas (1989), Žemaitės literatūrinė (1997), P. Cvirka  (2002). Foi laureada no concurso nacional de ensaios „Santarvė, Meilė, Tolerancija“ (2003) e em 2009 recebeu o prémio Jonas Marcinkevičius pelo seu romance „Baltų užtrauktukų tango“ – „ O Tango dos Zíperes Brancos“.

B. Jonuškatė traduziu do polaco vários artigos relacionados com literatura e publicou-os nos semanários „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „7 meno dienos“. Tem obras traduzidas em Polaco, Alemão, Croata, Russo e Georgiano.

A escritora publicou um livro de poesia „Vaikas pražilusiom akim“ – „A Criança de Olhos Grisalhos“ (2004), os romances „Ievos neišvarė iš rojaus“ – „Eva Não Foi Banida do Paraíso“  (1991), „Didžioji sala“ – „A Ilha Grande“ (1997), também as coleções de histórias „Rugių laukas“ – „O Campo de Trigo“ (1996), „Žalčių tiltas“ – „A Ponte das Víboras“  (2002) e outros.

(tradução / interpretação: Diana Jablonskaja e Nuno Guimarães)

Birutė Jonuškaitė - poezija I

visą gyvenimą ieškojau
meilės apibrėžimo
atsitiktinai ant laiptų
paėmei mane už rankos
dievų geldele nuslydau
atgal į motinos įsčias
saldūs vandenys
užliejo man lūpas
radau

toda a minha vida fui procurando
a definição de amor
acidentalmente nas escadas
agarraste a minha mão
deslizei para o útero da minha mãe
águas doces
inundaram-me os lábios
encontrei-o

****

į griovelį
link mano širdies
saulė įvarvino
paskutinį spalio medaus lašelį

jis didėjo
stambėjo
užliejo
apmiriau tavo delnų
avilyje

nos canais
dentro do meu coração
o sol deixou cair
a última gota de mel de Novembro

ela cresceu
se expandiu
transbordou
morri na colmeia
das palmas das tuas mãos

Iš lietuvių kalbos vertė Diana Jablonskaja ir Nuno Guimarães

Lina Navickaitė - poezija I

Nerimas

Atrodo,
juodos medžių
šakos tuoj tuoj
perplėš padangės
audeklą, pabirs
sudraskytų angelų
plunksnos ir sužinosi
kad dangaus nebebus.

Ansiedade

Parece,
que os ramos negros
das árvores brevemente
rasgarão a roupa
do céu,
as penas
dos anjos rasgados
rolarão
e saberás
que não mais haverá céu.


**********


Seno dvarininko atsidūsėjimas

o buvo laikai,
atsidūsta, ir neliko laikų –

vien kelias pramintas
ir čia ir dabar
pakelėj toj malūno
besparnio šešėlis
prislėgęs pečius
patina tiktai dulkių
ant odos ir stiklo
už kurio
žalvarinės žvakidės
aptekę ugnies praeitim
traiškanojančios akys
jau užrakus šviesa
ir kertelėj tamsioj
dar Arachnė kuprota
siūlą laiko
arba
nebelaiko – –
et, per audžiamą rūką
sunku įžiūrėt – –

O suspiro do Senhor

havia tempos
ele suspira
e os tempos terminaram

só o caminho calcado
aqui e agora
naquela borda do moinho
a sombra do peso
desasado
espalha somente o pó
pela pele e pelo vidro
debaixo do qual
castiçais de bronze
cobertos pelo fogo do passado
olhos remelentos
a luz já está enfeitiçada
e no canto escuro
a Aracne ainda corcunda
segura a linha
ou talvez não
oh através do tecido
é difícil de distinguir

Iš lietuvių kalbos vertė Diana Jablonskaja ir Nuno Guimarães

Giedrė Bulotaitė - intro

Giedrė Bulotaitė yra lietuvė menininkė ir rašytoja, gimusi 1947-ųjų kovo 11 dieną. Baigusi architektūros studijas, ji pateko į aukšto lygio meno sceną Lietuvoje. Ji taip pat yra susijusi su pantomimos teatru – yra įkūrusi grupę ir pastačiusi keletą pjesių. Ji dalyvavo daugelyje parodų ir sukūrė daugiau nei 200 plakatų, politikos, kultūros ir aplinkos temomis. Ji taip pat išleido keletą knygų, įskaitant „Išsitarimai“ (2004), „Inkliuzai“ (2006) ir „Realybės Riba“ (2009).

Giedrė Bulotaitė é uma artista plástica e escritora lituana nascida em 11 de Março de 1947. Licenciada em Arquitectura, tem tido uma intervenção de grande destaque no panorama artístico da Lituânia. Está também ligada ao teatro de pantomoma, sendo fundadora de um grupo e encenado várias peças. Participou em inúmeras exposições e criou mais de 200 cartazes políticos, culturais e de carácter ambiental. Publicou vários livros, nomeadamente ''Išsatarimai'' (2004), 'Inkliuzai'' (2006) e ''Realybės Riba'' (2009).

Giedrė Bulotaitė - poezija I

Saulė, smėlis, marios,
šilkinių pušų
ošimas,
švelniai šnabždanti
jūra,
dangaus begalybė –
apie tokią dieną
svajoji speigo sukaustytą naktį
apsnigtos girios
ramybėj...

O sol, a areia, o mar
o sussuro dos
pinheiros ondulando
o mar
suavemente cantando
a eternidade do céu

é o dia em que sonho
na noite suspensa pela geada
na paz
da floresta


*************

Aną dieną
kai prasilenkėm
žvilgsniu ir
tušcia fraze,
jautėm,
kad kada nors
dar susitiksim
Meilei...

Naquele dia
em que nos cruzamos
com um olhar
uma frase vazia,
sentimos
que um dia
nos encontraremos outra vez
Por Amor...

Iš lietuvių kalbos vertė Diana Jablonskaja ir Nuno Guimarães

Tautvyda Marcinkevičiūtė - intro

Tautvyda Marcinkevičiūtė (g. 1955) – poetė, vertėja. 1979 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas. Dešimt metų dirbo gide Kauno kelionių ir ekskursijų biure. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Gyvybės graužatis“ (1984), už kurį buvo apdovanota.Z. Gėlės vardo premija. Vėliau išleido poezijos knygas „Tauridė“ (1990), „Medalionas“ (1992), „Miegantis vaikas“ (1994), „Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai“ (1995), „Pašto ženklas Sverige“ (1997, kartu su savo vyru G. Patacku), „Juodasis asfalto veidrodis“ (1998), „Gatvės muzikantas“ (2001), „Dėkoju už alyvas“ (2005). 1999 m. „Poezijos pavasario“ metu apdovanota žurnalo „Moteris“ prizu.

 T. Marcinkevičiūtė – urbanistinės kultūros suformuota poetė, kurios eilėraščiams būdinga ironija, paradoksas, bravūra, aliuzijos į pasaulinę istoriją, mitologiją, literatūrą. Poetė be apsimetinėjimų renkasi graikiškąjį modelį ir mėgina sutvarkyti savo tekstus pagal jau antikos laikais sukurtas taisykles.

**************

Tautvyda Marcinkevičiūtė (1955) – poetisa e tradutora. Concluiu os estudos de Inglês e Literatura Inglesa na Universidade de Vilnius em 1979.Trabalhou durante 10 anos como guia turística em Kaunas. O seu primeiro livro foi uma colecção de poemas „Gyvybės graužatis“ – „Vida roída“(1984) que recebeu o prémio Z. Gėlė. Mais tarde pubicou vários livros de poesia „Tauridė“ – „Tueris“ (1990), „Medalionas“ – „Medalhão“ (1992), „Miegantis vaikas“ – „Criança Adormecida“ (1994), „Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai“ – „A Dama de East End e Outros Poemas“(1995), „Pašto ženklas Sverige“ – „Selo na Suécia“ (1997, com o seu marido G. Patackas), „Juodasis asfalto veidrodis“ – „O Espelho Negro de Asfalto“(1998), „Gatvės muzikantas“ - „O Músico da Rua“ (2001), „Dėkoju už alyvas“ – „Obrigada pelo Lilás“ (2005). Em 1999 durante o „Festival de Poesia da Primavera“ recebeu o prémio da revista „Mulher“.

T. Marcinkevičiūtė é uma poetisa influenciada pela cultura urbana com uma poesia caracterizada por ironia, paradoxia, bravura e com sinais da História do Mundo Antigo, Mitologia e Literatura Mundial. Poetisa sem hexitações, escolhendo o modelo grego e tentando colocar os seus textos numa ordem criada na Antiguidade.

(tradução / interpretação: Diana Jablonskaja e Nuno Guimarães)

Zita Mažeikaitė

(soon)

Giedrė Maybe - intro

(soon)

Viktoras Rudžianskas - intro

Poetas Viktoras Rudžianskas gimė 1957 m. lapkričio 25 d. Čekiškėje, Kauno raj. Baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą ir VU Kauno vakarinį fakultetą. Dirbo mokytojo darbą, redagavo šaulių leidinį Trimitas, dirbo laikraščio Ūkininko patarėjas redakcijoje. Nuo 2004 m. eina Kauno kultūros ir meno savaitraščio Nemunas vyr. redaktoriaus pareigas. Yra Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungų narys.

2002 m. Poezijos pavasaryje apdovanotas Salomėjos Nėries prizu. 2004 m. pelnė Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją už pokalbių ir esė knygą apie kunigą ir poetą Ričardą Mikutavičių Gyvenęs ir mūsų gyvenimus. Tais pačiais metais už tą pačią knygą gavo ir Vytauto Gedgaudo premiją. 2004 m. taip pat tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos rašinių konkurso „Kultūros versmėse“ laureatu. 2008 m. Poezijos pavasario laureatas.

Rašytojas yra išleidęs tokius eilėraščių rinkinius kaip „Kregždės pulsas“ (1991), „Esu šioje minutėje“ (1994), „Talismanas po kaklu“ (1995), „Vidurdienio vakaras“ (1997) ir kt.

******************************

O poeta Viktoras Rudžianskas nasceu em 25 de Novembro de 1957 em Čekiškė, na região de Kaunas. Terminou os estudos de Pedagogia em Marijampolė, seguindo depois os seus estudos numa faculdade da Universidade de Vilnius, localizada em Kaunas. Trabalhou como professor, foi editor da revista Trimitas e foi editor do jornal  Ūkininko patarėjas. Desde 2004 que é o editor principal do Nemunas, semanário de Arte e Cultura da cidade de Kaunas. É membro da associação de escritores da Lituânia e da associação de jornalistas lituanos.

Em 2002, no Festival de Poesia da Primavera, foi galardoado com o prémio Salomėja Nėris. Em 2004 recebeu um prémio pelo seu livro Gyvenęs ir mūsų gyvenimus, ensaio e diálogos sobre o padre e poeta  Ričardas Mikutavičius. O mesmo livro, no mesmo ano, recebeu o prémio Vytautas Gedgaudas. Também em 2004 foi laureado pelo concurso „Kultūros versmėse“ organizado pela associação de jornalistas lituanos. Em 2008 foi laureado pelo Festival de Poesia da Primavera.

Publicou os seguintes livros de poesia „Kregždės pulsas“ – „Pulsações de Andorinha“(1991), „Esu šioje minutėje“ – “Estou Neste Minuto”(1994), „Talismanas po kaklu“ – „Talismã sob Pescoço“ (1995), „Vidurdienio vakaras“ – „O Entardecer do Meio-Dia“(1997) e outros.

(tradução / interpretação: Diana Jablonskaja e Nuno Guimarães)

aštunti poezijos signalai / oitavos sinais de poesia

Vieta: Portugalijos ambasada

Laikas: 2011 m. Birželio 4 d., šeštadienis

Šiek tiek uždelsėme nuo praeito karto – paskutinis poezijos vakaras įvyko tik vasaros pradžioje. Mes pažadame pasitaisyti ir rengti vakarus dažniau.

Viena iš svarbesnių naujienų, jog jau greitu metu planuojame pirmą dvikalbį poezijos rinkinį. Dėkojame, kad mus visada rėmėte ir nepamiršdavot mums atsiųsti savo kūrybos.

Taip pat norėtume paskatinti registruotis į projekto World Art Friends svetainę www.worldartfriends.com/en. Šio projekto tikslas tęsti Poezijos Signalus ir toliau garsinti abiejų šalių poetus.

Dėkojame visiems susirinkusiems, atėjusiems pirmą kartą, dėkojame, kad atsivedate draugų! Šį kartą pas mus viešėjo poetė iš Lenkijos Barbara Gruszka-Zych, smagu, kad vakarai tampa vis labiau ir labiau inernacionalūs.

Iki greito!

Šilčiausi linkėjimai,

Margarita ir Nuno

septinti poezijos signalai / setimos sinais de poesia

Vieta: Portugalijos ambasada

Laikas: 2011 m. Balandžio 2 d., šeštadienis

Ir šiais metais nusprendėme nesustoti skatinti tarptautinį bendradarbiavimą bei talentų paieškos – toliau tęsiame mūsų poezijos vakarus Portugalijos ambasadoje.

Labai smagu buvo matyti senbuvius bei naujus veidus; tikimės, kad apsilankysite pas mus dažniau!

Labai dėkojame Jums visiems už eilėrasčius, už šilumą, drąsą ir puikią nuotaiką!

Linkėjimai,

Margarita ir Nuno

Tautvyda Marcinkevičiūtė - Poezija I

RADINYS

gintarinis kolonikas:

regis, kilmingas – puoštas sidabru, taip blausiai mėnesienoj

švytinčiu, tik kažkodėl jis vienišas,

be sau lygios poros –

lyg Kavafis Saloniukuose, –

taip netikėtai, siekdama kito po stalu nusiridenusio daikčiuko,

simbolizuojančio pastovumą,

radau koloniką tarp pastalės

trupinių ir dulkių;

nustebus klausiu tikrojo Gintaro, ar ne jo

šitas gintarinis kolonikas, įkūręs graikų koloniją

po mūsų stalu, –

kolonikas,

toks priešiškas mano vyro sportiškumui

bei visai vesterniškai rengimosi manierai,

bet dar lūpų nepravėrus,

žinau,

kad ne jo!

jaučiuos sutrikus, lyg prisukama lėlė, nes namų kolonizavimą –

koloniko atsitradimą – turėjo lydėti naktis, pro langą suleidus

neregėtus augalus ir žvėris,

kažkas fantastiška

turėjo įvykti, kai nuo abipusės traukos

išsimagnetina rodyklės laikrodžių, kai po kambarį

skraido rūbai

lyg kosminiai laivai!

*************************************

DESCOBRIMENTO

o botão de punho de âmbar:

parece ser nobre – decorado a prata, brilhando tão vagamente ao luar,

mas por alguma razão é sozinho

sem par igual

como Kaváfis em Salónica -

assim de surpresa quando tentava alcançar outra coisinha, simbolizando estabilidade, debaixo da mesa,

encontrei o botão de punho entre

as migalhas e a poeira

sob a mesa;

Surpreendida eu pergunto ao Gintaras verdadeiro*, se não é dele este botão de punho

de âmbar, aquele que fundou a colónia grega

debaixo da nossa mesa -

o botão de punho

tão hostil ao estilo desportivo do meu marido

e totalmente ao modo de vestir do oeste

mas os lábios ainda fechados,

eu sei

não é dele!

sinto-me fracassada, como uma boneca, porque

a colonização da casa

(o descobrimento do botão de punho) tinha de ter acontecido à noite,

fazendo entrar plantas e animais desconhecidos

por uma janela,

algo fantástico

deve ter ocorrido quando pela atração mútua

desmagnetizam ponteiros de relógio, e no quarto

voam roupas

como naves espaciais!

******

Em lituano Gintaras significa âmbar e o nome masculino

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Zita Mažeikaitė - Poezija I

PO PIPIRO MEDŽIU

Azijoj – biržų krizė,

Vokietijoj – bankų.

Gazoj išjungta elektra.

Doleris tebesmunka.

Calima –

Sacharos sausvėjis –

smėly skandina

bejėges vandenyno salas.

Peršti nosį, akis,

gelia ausis.

Plaukai pasunkėję.

Sėdžiu apdujus

po pipiro medžiu,

liaunos jo šakos lyg svyruoklinio gluosnio

perbraukia veidą,

apiberia smulkučiais žiedais.

Šalia –

juodasis strazdas

kapsto akmenėlius

negrabiom savo kojom,

žarsto įnikęs snapu.

Niekur nė žodžio

apie jo iškapstytą duobutę

po pipiro medžiu.

KAIP SUTIKT KELIO DIEVĄ?

Prieblandoj

išeik į girią tekant pilnačiai.

Nieko neimk –

nei kompaso, nei mobilaus,

nei ginklo ar žibintuvėlio.

Gali eiti basas,

Jis švelniai pakutens tau padus.

Nešvilpauk,

nerėkaliok ir neūbauk.

Nesigręžiok,

verčiau gręžkis į save.

Jis braukia tau per veidą

vanago plunksna.

*************************

Debaixo da árvore de pimenta

Na Ásia - uma crise na bolsa,

Na Alemanha - nos bancos.

Em Gaza a electricidade é cortada.

O Dólar está a cair.

O Calima -

o vento seco do Sahara -

afogando na areia

ilhas oceânicas indefesas .

Irrita-me o nariz, os olhos,

picam-me as orelhas.

O cabelo está pesado.

Sento-me mareada

debaixo da árvore de pimenta

os seus ramos delgados são como os de um salgueiro-chorão

sacodem a mão no meu rosto

vertem flores minúsculas.

Perto -

o melro preto

escolhe pedras pequenas

com as suas patas desajeitadas,

separa-as com o seu bico.

Em nenhum lugar, nem uma palavra

sobre a cova cavada

debaixo da árvore de pimenta.

Como encontrar o Deus dos caminhos?

Ao crepúsculo

vai à floresta quando a lua nasce.

Não leves nada -

nem uma bússola, nem um telemóvel,

nem uma arma ou uma lanterna.

Podes ir de pés descalços

Ele vai fazer-te cócegas suavemente.

Não assobies,

não grites e não vaies.

Não olhes para trás,

melhor olha para ti mesmo.

Ele sacode a tua cara

com uma pena de falcão.

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Giedrė Maybe - Poezija I

Tyliai tyliai…

Netrukdykit –

aš šiąnakt išėjus –

tyliai tyliai tik vaikšto pirštukais

mano mažos minčių pribuvėjos

išaugtais suadytais megztukais.

Baltą lapą pakloja ant rankų –

aš suglamžau –

jos patiesia kitą,

bet sugauna mane besukramtant

paskutinio pieštuko grafitą.

Ir tikrai jau visai paskutinį

iš dėžutės spalvotų pieštukų,

ant kurios lyg plaštakės naktinės,

šnabždas dulkės į sapną nutūpę.

Mano mažos minčių pribuvėjos

krintant lašui po lašo užrašo

ant dėžutės –

... ji šiąnakt išėjo

tyliai, tyliai taip ... –

vaikiškom ašarom.

Erozija

Krenta lietūs kreivi ant asfalto,

į materiją tykšta – palūžta.

Aš rašau ir vėl juodu ant balto –

mintys sukas šiukšliadėžėj gūžtą.

Tik pasijaučiu vienišas atomas,

Iškraipytas moralinės normos,

jei galėčiau – būčiau nematoma,

egzistuoju įkalinta formoj.

Ir veikimo uždelsto užtaisas

tiksi venomis – visa tai laikina,

įkvėpimas apkasus užkasa,

ieško žodžio – lyg snaiperis taikinio.

Tykšta lietūs, akiduobės skrodžia –

į mintis įsiveržia erozija.

Gal diagnozė būtų – sklerozė?

Išrašysiu receptą – poezija.

**************************************

Silenciosamente, silenciosamente...

Não me perturbem

saí esta noite

as minhas pequenas parteiras dos pensamentos

vestidas em blusas cerzidas

andam nos dedos silenciosamente, silenciosamente

cobrem as minhas mãos com um papel branco

Eu esmago

elas dão outro,

mas capturam-me mastigando

a grafite do último lápis.

E realmente foi já o último

da caixa de lápis de cor,

nela como borboletas de noite,

murmuram poeiras colocando-se em sonho.

as minhas pequenas parteiras dos pensamentos

gota a gota caindo, escrevem

na caixa:

... saiu hoje à noite

silenciosamente, tão silenciosamente ...

em lágrimas de criança.

Erosão

Chuvas curvadas caem no asfalto,

desfazem-se na matéria – demolem-se.

Estou escrevendo novamente em preto sobre branco –

os pensamentos constroem um ninho no cesto de papéis.

Sinto-me um átomo sozinho,

destorcido pelas normas morais,

se eu pudesse - seria invisível,

existo aprisionada numa forma.

E um cartucho de ação atrasado

a fazer tique-taque nas veias - tudo isso é temporário,

a inspiração está a enterrar trincheiras,

está à procura de uma palavra -

como um franco-atirador do seu alvo.

Desfazem-se as chuvas, dissecam as órbitas dos olhos

a erosão invade os pensamentos.

Talvez o diagnóstico seja - esclerose?

Vou prescrever uma receita – poesia.

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Viktoras Rudžianskas - Poezija I

xxx

pelenas su buchenvaldo giraitės kvapu,

mano meile, atmintyje duonos iki soties

aliejaus ir kraujo, įgimtosios veido spalvos –

iki soties, o

šiandien 101 diena, kai kertame savo dantis,

kai išsiurbiama mūsų tulžis, kai tampame sterilūs

atpirkėjai ir pardavėjai už vilties grašius.

už nevilties auksinius perkame ir parduodame

oro gurkšnį, mainome dievus į pragarus ir atvirkščiai,

gotišku šriftu mokomės prasikeikti,

mokomės prasikeikti ir

skaičiuojame pirštais šonkaulius, tarsi grotume

rojaliu, tarsi grotume melodiją, kurioje pelenas

virsta gulbės pūku, kada neįmanoma

sukąsti dantis, nes trūksta jėgų prisiminti

atlaidumą ir meilę; duobkasio švarko atlape

šypsosi našlaitė, panaši į mirties kalaitės snukutį,

šypsosi, nes

tik 101 diena, o, rodosi, visa amžinybė smilkoma

buchenvaldo giraitės medžių šerdimis – kaip mes

kas valandą sugrįžtame iš mirties – kaip mes?

susidvejinimas

lūpos garsus ima plėšti pusiau

kalba su tyla susidvejina

išdavystės ir priesaikos deformuoja gestus –

pripili vyno į kaukolę savo ir išgeri –

tampi vienu Trojos kariu – abipus vartų

*******************************************

xxx

cinzas de cheiro do bosque de Buchenwald,

oh meu amor, na memória há pães que levam à saciedade

óleo e sangue, a cor congénita da cara –

que levam à saciedade, e

hoje é o dia 101, quebramos os nossos dentes

a nossa bílis é sugada, tornamo-nos estéreis

Redentores e traidores da esperança, por Grosh.

por moedas douradas de desespero compramos e vendemos

o respiro de ar, escambamos os deuses pelo inferno e vice-versa,

aprendemos a maldição em fonte de letra gótica

aprendemos a maldição e

contamos as costelas com os dedos, como tocando

piano, como tocando uma melodia, com cinzas

tornando-se penas de cisne, quando é impossível

cerrar os seus dentes, porque falta forças para se lembrar

de perdão e de amor; na lapela do casaco de um sacristão

está a sorrir uma órfã, parecida com a cara da cadela da morte,

está a sorrir, porque vês a dobrar

é só o dia 101, mas parece que a eternidade inteira é fumegada

com cores de árvores do bosque de Buchenwald - como nós

em cada hora voltamos dos mortos - como nós?

dualidade

os lábios iniciam o romper dos sons

a língua duplica-se com o silêncio

traições e juramentos deformam os gestos -

derramas o vinho no teu crânio e bebes -

tornando-te um guerreiro de Tróia - em ambos os lados do portão

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães